Labai ankstų gegužės 9 dienos rytą mes, dešimt vienuoliktokų ir dvi mokytojos, rinkomės Vilniaus oro uoste. Nemigę, kiek pavargę, nelabai laimingi. Nedideli lėktuvai skraidino iki Rygos, vėliau iki Berlyno. Vokietijos sostinėje mus pasitiko daili, santūri vokietaitė teatro pedagogės ir festivalio sielos Birgit Oelschläger duktė. Rimti lietuvaičiai, važiuodami miesto autobusu, tyrinėjome Berlyno priemiesčius, kurie kiek priminė mūsų realijas, tačiau prieš akis po truputį dygo didmiestis stiklinis, daugiaaukštis, laisvas. Vis dėlto labiausiai laukėme susitikimo su PUMPEN-u jaunimo kultūros centru, kuriame ir vyko festivalis.
Šiame jaunimo centre mus pasitiko energingoji liekna, žvali, visur spėjanti, entuziazmu trykštanti Birgit ir jos padėjėjos. Iš karto buvome pakviesti į repeticijų salę nerimas dėl rytojaus pasirodymo neleido nusiraminti nei mums, nei jai. Juk keturias dienas žiemą Vilniuje visi kartu su šia šauniąja teatro mokytoja gimdėme idėjas, pirmuosius spektaklio eskizus, diskutavome, ginčijomės tad dabar Berlyne turėjome ,,sublizgėti.
Į festivalį po truputį rinkosi ir mūsų konkurentai mokiniai iš Italijos, Ispanijos, Vengrijos, Maltos, Portugalijos. Iš tiesų tai nebuvo konkurentai, o tiesiog linksmi, draugiški jaunuoliai, mylintys teatrą ir vokiečių kalbą, puikiai ir nuoširdžiai mezgantys kontaktą su ,,šaltaisiais lietuviais.
Po visų festivalio pasirodymų supratome viena, kad galime kilstelėti sumenkusią mūsų savivertę visų spektaklių kontekste atrodėme brandesni, gilesni (matyt, nekrošiška dvasia), gebantys scenoje kalbėti metaforomis, simboliais. Buvome visų dalyvių pagirti, be galo laimingi.
Paskutines valandas Berlyne praleidome Lietuvos ambasadoje. Ten simpatiškų, dėmesingų tautiečių buvome pavaišinti, supažindinti su emigrantų problemomis Vokietijoje, pabendravome su politikos mokslus šioje šalyje kremtančia lietuvaite.
Dar mažesniu lėktuvėliu skrisdami į Vilnių, vežėmės ir nuovargį, ir atokvėpio nuo mokslų jausmą, ir vidinį pasitenkinimą, ir malonius prisiminimus: poilsio minutę svajingai dainuojančius portugalus (ach, jų fado...), mielus mažėlesnius maltiečius, be galo draugiškus italus, gražuolius vengrus ir, žinoma, organizatorius vokiečius, kurių meilė gimtajai kalbai, kurių tikėjimas jos klestėjimo Europoje perspektyva žavėjo ir rodė pavyzdį mums, jau dažnai besigiriantiems, kad kalbame angliškai geriau nei lietuviškai...
Tebūna dar daug tokių susitikimų...
