Tai buvo geriausios dvi mano vasaros savaitės. 55 žmonės, 29 šalys, viena šeima.
Kovo mėnesį apie Goethes instituto finansuojamus kursus Vokietijoje užsiminusi vokiečių kalbos mokytoja nelabai sudomino. Visiškai netroškau važiuoti viena į Vokietiją dviem savaitėms, o dar reikėjo parašyti straipsnį... Tačiau pasikalbėjus su tėvais nusprendžiau pabandyti - juk vis tiek nieko neprarasiu. Ilgai nežinojau, kokią temą straipsniui pasirinkti.Galiausiai nusprendžiau parašyti iš savo asmeninės patirties apie gyvūnų globos organizacijas Lietuvoje. Nesuklydau - po kelių mėnesių į elektroninį paštą jau gavau lėktuvo bilietus. Laikas prieš kelionę buvo labai sunkus. Ypač paskutinės savaitės. Bijojau visko - kitos šalies, kitų, mano kalba nešnekančių žmonių, bijojau skristi viena, bijojau ten likti viena - visgi pirmą kartą skridau į kitą šalį visiškai savarankiškai. Rugpjūčio 5-osios rytą pirmą kartą visiškai viena atsisėdusi į lėktuvą supratau, kad nors ir bijau, bet kartu ir noriu į Vokietiją - negalėjau sulaukti, kol lėktuvas nusileis Kopenhagos, o po to - Hanoverio oro uoste. Tik išlipus iš lėktuvo mane pasitiko vienas iš mokytojų. Šalia jo jau stovėjo keturi rusai, kurie visą kelionę iki kaimelio, kuriame gyvenome, pratylėjo.
Gyvenome Paul Gerhard evangelisches Internat Dassel - Paulo Gerhardo evangeliškame internate, mažame kaimelyje, pavadintu Dassel. Tik atvykus nustebino švara, modernumas ir jaukumas, ko lietuviškoms mokykloms ir internatams dar trūksta. Sužinojusi, kad kambaryje gyvensiu viena, neapsidžiaugiau. Tačiau nieko negalėjau pakeisti, o po kelių dienų supratau, kad vienai gyventi kaip tik daug geriau.
Pirmadienį atlikę rašymo ir kalbėjimo testą buvome suskirstyti į grupes pagal savo vokiečių kalbos lygį, ir nuo antradienio rimtai kibome į darbus. Iš ryto 3 valandas mokydavomės, valandą pietaudavome, ir tada dar pusantros valandos mokydavomės. Pamokos buvo išties naudingos. Mokėmės ne vokiečių kalbos, bet kadangi tai buvo žurnalistikos kursai, naudingų žurnalistui dalykų, pavyzdžiui, kaip teisingairašyti vokiškai straipsnius, kaip imti interviu, kokios būna straipsnių rūšys ir panašiai. Antrą savaitę pamokos buvo kiek kitokios. Kiekvienas iš mūsų turėjo pasirinkti po dvi grupes iš keturių - fotografijos, video, audio ir rašymo. Kiekviena grupė per savaitę turėjo parengti projektą ir penktadienį jį pristatyti. Mano pasirinktos grupės buvo fotografijos ir rašymo. Fotografijos grupėje išmokau naudingų dalykų, reikalingų fotografuojant, teisingai naudotis savo kamera, redaguoti nuotraukas kompiuteriu, taip pat visa grupė padarė daug nuostabių nuotraukų, kurias penktadienį pristatėme parodoje. Rašymo grupė buvo taip pat labai naudinga. Per savaitę išmokau laisvai reikšti savo mintis vokiškai žodžiu, kas anksčiau būdavo problema - mokykloje parašyti rašinį vokiškai buvo viena sunkiausiu užduočių. Mūsų straipsnis apie interviu su Dasselio miesto meru - Schoene Sandalen des Buergermeisters (Gražūs mero sandalai) buvo netgi išspausdintas laikrašyje "Einbecker Morgenpost".
Didelį įspūdį paliko programa. Kas vakarą, prieš vakarienę, būdavo šalių pristatymas - atstovai turėjo pristatyti savo šalį kaip tik norėjo - šokiais, dainomis, tradiciniais patiekalais... Po vakarienės kas vakarą buvo vis kita veikla - grožio vakaras, karaokės vakarai, diskoteka, filmų vakaras, išvyka į Einbecką, masažų vakaras, tinklinio turnyras, mini-olimpiada, baseinas, o kas norėjo - tiesiog laisvas laikas pabūti su draugais ar nubėgti į šalimais esančią "Rewe" parduotuvę nusipirkti šokolado namo. Sekmadienį plaukėme baidarėmis, vieną dieną praleidome Hanoveryje, kur lankėmės laikraščio spaustuvėje, kitą - ėjome pas Dasselio miesto merą imti interviu, dar kitą - aplankėme Goettingeną ir garsųjį jo universitetą. Nebuvo dviejų tokių pačių dienų, kas dieną - vis nauja veikla. Nebuvo nė minutės, kad tektų nuobodžiauti. Stengiausi aktyviai dalyvauti visur ir nenusivyliau - viskas buvo neapsakomai įdomu!
Tačiau svarbiausia šių kursų dalis - žmonės. 55 žmonės, 29 šalys, viena šeima. Iš Lietuvos buvau viena - labiausiai bijojau nesusirasti draugų ir visas dvi savaites būti viena. Tačiau bijojau ir kalbėti vokiškai. Buvo nedrąsu dėl savo klaidų. Tačiau supratau: arba kalbu, arba lieku viena - ir kalbėjau. O baimė likti vienai buvo visiškai nepagrįsta. Jau pačią pirmą dieną susiradau daug draugų. Visi buvo atviri, visi buvo draugiški ir visi norėjo bendrauti. Pačią pirmą dieną, kai reikėjo rašyti savo norus ir siekius kursams, parašiau "Freunde fuer die Zukunft machen" (susirasti draugų ateičiai). Manau, kad tą tikrai įvykdžiau - labai gerai susidraugavau su ispane, ispanu, vaikinu iš Kosovo, indais, mergina iš Vengrijos, gruzinu, taip pat su viena praktikante iš Vokietijos. Per dvi savaites mes tapome labai artimi - kartu juokėmės, grojom pianinu, iš ryto darėm kung-fu, netgi verkėm naktimis, vienas kitam padėjom, kiek tik galėjom, ko negalėjome pasakyti vokiškai - bandėme pasakyti angliškai, o kartais - net gestų kalba. Niekada negalvojau, kad per 2 savaites taip artimai susidraugausiu su žmonėmis iš viso pasaulio.
Rugpjūčio 18 dieną, kai atėjo laikas išvykti, nebuvo nė vieno, kuris neverktų. Visiems buvo liūdna, ir dar ir dabar, praėjus mėnesiui po grįžimo, vis sulaukiu bent trumpo laiškelio iš daugelio ten buvusių žmonių - ich vermisse dich (aš tavęs pasiilgau). Žmonėms, su kuriais geriausiai susibendravau, jau išsiunčiau siuntinius su lietuvišku šakočiu, sūriu ir saldainiais, taip pat beveik kasdien susirašome socialiniame tinklapyje "Facebook" ir netgi siunčiame vienas kitam tikrus laiškus! Manau, kad bendrausime ir toliau, ir susitiksime visi dar ne kartą, nes tų dviejų savaičių kartu turbūt nepamiršiu niekada. Buvome lyg viena didelė šeima.
Esu labai dėkinga Goethe institutui už tokią puikią galimybę. Ne tik susipažinau su naujais žmonėmis, tačiau ir patobulinau savo vokiečių kalbą. Dabar kalbu daug laisviau, taip pat laisvai rašau vokiškai. Jeigu dar kartą turėčiau tokią galimybę, važiuočiau net nedvejodama, nes tai buvo geriausios dvi mano vasaros savaitės.
