Spalio 6 -12 dienomis dvi anglų kalbos mokytojos Regina Jonušienė ir Rima Sukackienė, keturios trečiokės ir dvi ketvirtokės, leidosi į šiltąją Italiją, kur tęsėme tarptautines pažintis Comenius projekte. Keliauti teko išties įdomiu būdu sekmadienį išskridome į Londoną, kur nakvojome viešbutyje. Ir tik pirmadienio ryte pakilome link Apeninų pusiasalio, nusileidome Pizoje. Tačiau mūsų kelionė tuo nesibaigė, teko praleisti dar valandą traukinyje, kol atvykome į Pescia miestelį Toskanos regione.
Pirmąją dieną Italijoje praleidome su šeimomis, įsikūrėme, pradėjome pažintį su, kaip išaiškėjo, gana kitokiomis nei lietuvių itališkos šeimos tradicijomis ir tėvų italų absoliučiu anglų kalbos nemokėjimu. Vakare kartu su italais susitikome didesnio miestelio Montecatini kavinėje ir ten aptarėme turiningą dieną bei tolimesnius planus. Kitą dieną visi dalyviai susirinkome Pescios lingvistiniame licėjuje, kuriame mokosi šeimininkai italai ir, kaip įprasta, pradėjome nuo susipažinimo žaidimų. Matyt, įsimintiniausia užduotis buvo teisingai sudėlioti duoto tradicinio itališko patiekalio ingridientus, netinkamus atmesti ir dar pasistengti kuo taisyklingiau itališkai ištarti produktų pavadinimus. Tikrai netrūko šmaikštumo ir šiltumo, italai buvo puikiai pasiruošę sukurti jaukią atmosferą prieš namų darbų pristatymus. Visi dalyviai savaip išpildė užduotį apie ūkininkystę mieste, ekologinį ir modifikuotą maistą bei savų ir importuotų prekių pasiskirstymą parduotuvėse. Organizatorių pristatyme apie gimtąjį Pescios miestą taip pat sužinojome įdomių faktų apie jo istoriją, įžymybes kilusias iš ten. Pavyzdžiui, garsiojo Pinokio, tapusio visos Italijos simboliu, kūrėjas Karlas Kolodis buvo kilęs iš šio miesto apylinkių. Mokykloje užkandžiavome italų paruoštomis vaišėmis, o pasibaigus užsiėmimams patraukėme į Pescios kavines. Ten ragavome tikros, ingridientais neperkrautos, bet puikaus skonio Margaritos picos ir tuomet traukiniu keliavome apžiūrėti Lukos miesto, kuriame apžiūrėjome renesanso architektūros pastatus.
Trečiadienį praleidome kelionėje su visais mokiniais į Italijos pietus, kur aplankėme galvijų ir žirgų fermą. Jos valdytojas papasakojo daug gyvuliu auginimo subtilybių ir aprodė naudojamus įrankius. Tądien pietavome itin gausiai, kavinėje vaišinomės net penkiais patiekalais ir labai sotūs buvome nuvežti pabūti prie jūros: pabraidžiojome, pasidžiaugėm saule ir gera kompanija. Vakare vėl susirinkome Montecatini pratęsti bendravimą.
Ketvirtadienį vėl laukė programinio darbo diena, tęsėme pristatymus, žiūrėjome paruoštus filmukus apie parduotuves ir keliavome atlikti orientacinių užduočių Pescioje, kurios reikalavo komandinio ir išradingo darbo. Kadangi diena ir visa savaitė buvo tikrai aktyvi, o ypač italams, kurie jautė atsakomybę nuolat nuveikti ką nors smagaus ir kuo geriau parodyti svetingumą, ketvirtadienio vakarą likome namie ir ramiai pabendravome su tėvais, broliais ir seserimis, seneliais. (Po kelionės visos nusprendėme, kad būtent bendravimas su itališkomis šeimomis ir jų gyvenimo įpročių pažinimas buvo vienas reikšmingiausių ir maloniausių šios kelionės pliusų).
Penktadienį suplanavome išvyką į Florenciją. Nors ir buvome labai pavargę ir pilni įspūdžių, vis tiek negalėjome likti abejingi šio miesto žavesiui ir įspūdingai architektūrai. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios nenoriai ėjome link traukinių stoties, iš kurios turėjome grįžti į Pescia. Kita, gerokai liūdnesnė priežastis buvo ta, kad grįžus atgal atsisveikinimas su žmonėmis, kuriuos jau buvome spėjusios pamilti, tapo neišvengiamas. Pažadėjusios, kad dar tikrai susitiksime, rūškanais veidais, bet laimingomis širdimis (juk pajautėm tiek daug pozityvumo!) išvažiavome traukiniu Pescia-Pisa. Laukimas, įprastos oro uosto procedūros, skrydis, išsilaipinimas, viešbutis... Viskas vyko kaip per miglą, nes galų gale pasijautė tikrasis nuovargis.
Kitą rytą teko keltis anksčiau, nes norėjome aplankyti Stratfordą ir suspėti į 16h skrydį. Vėliau supratome, kad buvome naivios, tikėdamosis sklandaus maršrutinio autobuso grįžimo į oro uostą. Teko ne juokais sunerimti, kai įstrigome kamščiuose. Tačiau viskas baigėsi gerai ir į skrydį suspėjome. Todėl lėktuve galėjome pagaliau atsipūsti ir po truputį 'persijungti' į savąjį, lietuviškąjį, gyvenimo ritmą.
