Ilgai laukta diena atėjo... Nuo licėjaus išvažiavom sekmadienį 10 ryto. Laukė ilga kelionė. Lenkijoje sustojome papietauti, pailsėti. Tęsėme kelionę toliau ir vakare pasiekėme Lenkijos miestą Lodzę. Atvažiavę į viešbutį, apsidžiaugėme, kad gyvensime miesto centre, tačiau supratome, kad tai ne tas viešbutis, kuriame turėjome gyventi, tad teko važiuoti į kitą. Nors gatvelė, kurioje buvo teisingas viešbutis, atrodė gana apleista ir pavojinga, vakare išėję pasivaikščioti supratome, kad esame visai šalia pagrindinės gatvės, tad turėjome porą valandų pasigrožėti Lodze. Viešbutyje visi džiaugėsi nemokama kava, kakava ir arbata.
Gerai išsimiegoję ir papusryčiavę Lodzės viešbutyje, tęsėme savo kelionę. Porą kartų sustoję kelyje pramankštinti kojas apie 17h atvykome į Liberecą Čekijoje. Nebuvome labai pavargę, tad, greitai įsikūrę kambariuose, visi vėl susirinkome ir galvojome, ką galėtume nuveikti. Kadangi atvykome pirmieji ir turėjome daug laiko iki vakarinio susipažinimo su mūsų bendražygiais iš kitų šalių, laiko nusprendėme nešvaistyti ir ėjome patyrinėti miestelio. Po poros valandų pasivaikščiojimo mūsų laukė soti vakarienė ir po jos susipažinimo vakaras. Žaidėme įvairius team-buldingo žaidimus, kurie padėjo visiems susipažinti, išreikšti save ir atsipalaiduoti. Žaidimai truko iki vėlaus vakaro, kuomet, susėdę ant kalniuko pradėjome prisistatymo dalį. Kiekvienos šalies/miesto komanda turėjo paruošti trumpą prisistatymą, atspindintį jų kultūrą. Mūsų, lietuvių, grupelė pasirodė su sutartine Turėjo liepa. Buvo įdomu stebėti labai skirtingus, tautiškus bei šiaip smagius pasirodymus.
Kiekvieną rytą skaniai papusryčiavę Liberece vykdavome į Zittau. Zittau teatre dienos programa prasidėdavo su vaidybos dirbtuvėmis. 3 valandų dirbtuvės leisdavo geriau įsigilinti į skirtingas artisto raiškos technikas, tokias kaip kūno plastika, emocija ir komandinis darbas bei vaizduojamo charakterio perpratimas ir perteikimas. Kas valandą besikeitę trys teatro pedagogai per įvairiausius žaidimus, pratimus ir improvizacijas mums leido gilinti ir tobulinti vaidybos gebėjimus. Po pietų dirbdavome savarankiškai, t.y. tobulindavome savo spektaklį, su p. Cordula šlifavome tarimą (Aussprache). Vėliau pavalgę pietus ir dar šiek tiek padirbėję ties savo pasirodymu važiavome atgal į Čekijos Liberecą maudytis! Skani vakarienė lauke, paplūdimio žaidimai ir maudynės su senais ir jau sutiktais naujais draugais, šokinėjimai nuo bokštelio tapo nepakartojamu vakaro užbaigimu ir smagiu atsiminimu. Penktadienis buvo pasirodymų diena. Generalinę repeticiją mes turėjome pirmieji, 9 valandą ryto, todėl net nespėję pavalgyti pusryčių išskubėjome į Zittau. Parepetavę turėjome nemažai laiko iki renginio pradžios, kurį kiekvienas leido taip, kaip pats norėjo. Kai susirinkome valgyti pietų, mums pranešė, kad vieną iš aktorių su greitąja išvežė į ligoninę ir turėsime vaidinti be jo. Paskubomis pakoregavome scenarijų, pasiskirstėme jo žodžius ir, įkvėpti teatro pedagogų padrąsinančių žodžių, užlipome ant scenos. Deja, nepavyko visko padaryti iki galo taip, kaip norėjome, bet, manau, galutinis rezultatas išėjo neblogas ir mes esame savimi patenkinti. Kadangi pasirodėme pirmi, galėjome ramiai, be jokio jaudulio stebėti kitus pasirodymus. Po renginio teko atsisveikinti su grupe iš Vengrijos miesto Gyor, nes jiems teko išvykti anksčiau. Buvo labai liūdna, nes mes, lietuviai, su jais itin gerai sutarėm ir kartu leidom nemažai laiko. Na, bet reikia džiaugtis, kad turėjome tokią nuostabią galimybę vieni kitus pažinti ir praleisti puikią savaitę drauge. O mums beliko grįžus į Liberec pasidžiaugti paskutiniu šios kelionės vakaru.
Goda Gikaitė, Gabija Čepurnaitė, Smiltė Rosinaitė
