Šių metų tarptautinis teatro projektas, kurį rengia Gothes institutas, prasidėjo vasarį, kai į Jadvisiną patraukė dešimt liceistų su dviem mokytojomis Rima ir Vida. Šiame Lenkijos miestelyje praleidome keturias dienas, vokiečių kalba mokydamiesi vaidybos pradmenų, ir susipažinome su kitais dalyviais iš Lenkijos ir Slovakijos. Grįžę į Lietuvą turėjome sukurti vaidinimą tema Didvyriai, kurį gegužės mėnesį išvydo čia atvykęs energingasis teatro mokytojas iš Vokietijos Jens Neumann. Kelias dienas licėjuje jis vedė improvizacijos pamokas. Mums gimė daug naujų idėjų, kaip galėtume patobulinti savo vaidinimą. Jens jas visas sudėjo į naują scenarijų ir taip gimė mūsų spektaklis DIE KINDERGÄRTNERIN eine Heldin des Alltages.
Mokytojui išvykus, likusį gegužės mėnesį plušėjome kurdami vaidinimą. Nufilmavę nusiuntėme Jensui, o jis mums parašė savo atsiliepimus ir idėjas elektroniniu paštu.
Po vasaros atostogų teko dar kartą prisiminti jau kiek pamirštus tekstus, parepetuoti vaidinimą, pagroti muzikinius intarpus, patobulinti scenarijų. O spalio 13 dieną su teatro projekto dalyviais, pasiėmę didžiulius raudonus kamuolius (reikalingus mūsų spektakliui) ir muzikos instrumentus, išvykome į Nemenčinę. Ten sugužėjo dar dvidešimt šaunių bendraamžių iš Lenkijos ir Estijos. Pirmosios dienos vakare dar kartelį parodėme savo vaidinimą teatro mokytojams ir sulaukėme dar kelių patarimų. Teko pakeisti porą scenų, todėl laiko veltui kitas dvi dienas neleidome. Vokiečių kalbos tartis įkandama ne kiekvienam lietuviui, todėl projekto vadovė ponia Engel nusprendė mus mokyti taisyklingai ir aiškiai tarti žodžius. Tobulinome ne tik artikuliaciją, bet ir kūno kalbą, dar labiau įsijautėme į vaidmenis, stengėmės kalbėti emocingiau.
Po visų darbų turėdavome kelias valandas laisvo laiko, tada bendraudavome su kitais projekto dalyviais. Kalbos barjeras nebuvo labai jaučiamas, ypač kai tavo pašnekovas, šiek tiek pasimokęs vaidybos projekto metu, viską gali paaiškinti vien gestais. Su kitais projekto dalyviais ne tik kalbėjomės, be ir žaidėme įvairius žaidimus, žiūrėjome filmus, grojome ir dainavome. Ko gero, visiems labiausiai įstrigo paskutinis vakaras Nemenčinėje, kai visas viešbutis skambėjo nuo lietuvių ir estų liaudies dainų. Jį užbaigėme kartu su mokytojais traukdami visiems žinomus hitus.
Kitą dieną, po ilgų repeticijų, į licėjų susirinko ne tik projekto dalyviai, bet ir žiūrovai, norintys pasižiūrėti vaidinimus. Renginį pradėjome mes, lietuviai. Suskambo linksma muzika, į sceną įriedėjo raudoni kamuoliai ir štai moteris su geltona megzta skara pradėjo pasakoti apie vaikų darželio auklėtojos gyvenimą. Antri pasirodė lenkai. Jų vaidinimas apie televizijos šou pakėlė nuotaiką kiekvienam žiūrovui salėje. Visus privertė susimąstyti estų vaidinimas, palietęs skaudžią patyčių temą. Visi trys vaidinimai buvo skirtingi, bet juos siejo viena tema apie šių dienų didvyrius. Po to visi galėjo pasilinksminti dainuodami, šokdami, bendraudami. Vakaras buvo nuostabus ir jo pabaigoje kiekvienas dalyvis su šypsena išėjo pro licėjaus duris.
Spalio 16 dieną, anksti ryte, estai jau buvo išvykę, tačiau projekto dalyviai iš Lenkijos nusprendė dar šiek tiek pasižvalgyti po Vilnių. Licėjaus mokiniai surengė ekskursiją po miestą vokiečių kalba, o popiet išleido likusius dalyvius į kelionę namo.
Nors šio projekto metu teko gerokai padirbėti, prisiminimai apie akimirkas, praleistas kartu, priverčia šypsotis. Gerokai patobulinome vokiečių kalbos įgūdžius, geriau pažinome kitų šalių kultūrą, atradome naujų savo gebėjimų ir talentų, pamatėme senus draugus iš kitos pusės ir susiradome naujų. Esame labai laimingi, jog turėjome nuostabią galimybę taip praplėsti savo akiratį.
Marija Juodytė
