Kai paskutinį sekmadienį prieš deadlineą, romantiškų jausmų apimta, parašiau rašinį tema Tanz auf den Wellen(Šokis ant bangų), dar nemąsčiau apie prizus. Net nebuvau tikra, kokie jie. Todėl turbūt nereikia nė sakyti, kaip džiaugiausi, praėjus mėnesiui, man apie konkursą jau nebegalvojant, lyg iš dangaus nukrito bilietas į mano svajonių šalį (šiuo metu intensyviai mokausi vokiečių kalbos, todėl visada džiaugiuosi galimybe ją patobulinti). Liepos penktą dieną aš ir dar trys lietuvės išvažiavome į Vokietiją, į vadinamąją PAD (Pädagogischer Austauschdienst pedagoginių mainų tarnyba) Preisträgerprogramm (nugalėtojų programa). Tai jau gerą pusę amžiaus PAD ir Vokietijos kultūros ministerijos organizuojama tarptautinė programa Vokietijos ambasadų įvairiose šalyse rengiamų konkursų nugalėtojams. Keturių savaičių trukmės kelionė buvo proga pažinti Vokietiją iš dviejų skirtingų kampų.
Per dvi savaites aplankėme tris miestus Boną, Miuncheną ir Berlyną. Aš jau seniai svajojau pabuvoti kokiam nors mieste ilgiau, ne pralėkti per dieną ir pasidžiaugti keturiais atviručių objektais, bet šiek tiek užsibūti, nuklysti į nuošalesnes vietas, pamatyti skubančius gyventojus ir atsipalaidavusias poras kavinėse, laukti metro ir retkarčiais net pamiršti, kad esi atvykėlis. Tai išsipildė su kaupu, mes ne tik aplankėme ypatingai daug muziejų, nuo gamtos ar Vokietijos istorijos iki šokolado, nemažai bažnyčių, drebinome kojas po nesibaigiančių lipimų į trejetą katedrų bokštų, bet ir galėjome įsilieti į miestų gyvenimą vietose, kur po darbo ateina gyventojai teatre, boulinge, čiuožykloje Kita vertus, jausmas, kad esi čia pirmą kartą, irgi buvo malonus juk visus tris kartus pažinome miestus labai netikėtai senamiestyje žaidėme žaidimą, labai panašų į orientacines varžybas, tik kiekviename punkte dar reikėjo atsakyti į klausimus, orginaliomis pozomis fotografavomės prie prieš tai ieškotų miesto objektų, Berlyne centrą apvažiavome dviračiais. Šie turai buvo labai smagūs ir suteikė daug atradimo džiaugsmo (kai supranti, kad ieškomas paminklas buvo visai ant nosies, o tiltu vadinama gatvė yra visai ne tiltas). Labai džiaugiuosi, kad galėjau Boną, Miuncheną ir Berlyną pažinti taip visapusiškai.
Didžiausią įspūdį paliko Berlynas nors jau matytas, šįkart jis atsivėrė man dar neregėtu žavesiu. Man labai patiko jo smarkiai juntama atmosfera ant kiekvieno kampo, kiekvienoje lentynose esantys Berlyno sienos istorijos simboliai sukuria, nors ir liūdesiu persipynusią, džiugią laisvės nuotaiką. Man tai priminė namus lietuviai labai didžiuojasi iškovota nepriklausomybe, berlyniečiai sienos griuvimu. Apie Berlyną galiu tvirtai pasakyti: Čia noriu grįžti.
Šios dvi savaitės miestuose buvo galimybė susipažinti su kitais programos dalyviais. Mano grupėje buvo žmonės iš Islandijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Olandijos ir Paragvajaus, ir mes dvi lietuvės (grupių buvo keturios, tad kitos dvi merginos pakliuvo į kitą grupę). Visi gyvena labai skirtingai, vieni sostinėse, kiti mažuose kaimeliuose, vieni mokosi vokiškose mokyklose, kitų vienas iš tėvų vokietis, treti vokiškai kalba tiek, kiek mes ketvertą kartų per savaitę pamokose. Visi vokiškai šnekėjo labai gerai, pradžioje tai šiek tiek sutrikdė, tačiau paskui džiaugiausi, juk dėl to pati padariau didesnę pažangą. Kelionėje susidraugavome, žadėjome, kad būtinai vėl susitiksime. Labai norėčiau, kad taip ir nutiktų.
Kitas dvi savaites leidau Badeno-Viurtembergo kaime Vilhelmsdorfe, gyvenau vokiečių šeimoje ir ėjau į mokyklą (taip, liepą). Dar niekada nebuvau apsistojusi šeimoje, todėl labai norėjau tai išbandyti, ir, kadangi mano šeima buvo tiesiog tobula, nenusivyliau. Niekada nesijaučiau apleista ar trukdanti, žinoma, pradžioje tokie dalykai net neatėjau į galvą, tačiau kai lietuvės iš kitos grupės papasakojo, kaip abejingai į jas žiūrėjo jų seserys, pradėjau tai vertinti. Per dvi savaites išmokau galybę stalo žaidimų, nes turėjau tris jaunesnius broliukus, o su bendraamže seserimi Franziska iš karto artimai susidraugavome. Buvo įdomu pamatyti ir tipišką vokiečių kaimuką jis labai skiriasi nuo lietuviško, ten gyvena daug jaunų žmonių, žmonės labai draugiški, visiems labai svarbu pasistatyti didelį, gražų, modernų namą, daug jaunimo nori likti kaime visam gyvenimui (bent man visada atrodo, kad jauni lietuviai kaip tik veržiasi į miestą). Palikti šeimą buvo labai gaila, tačiau visgi ne viskas man taip patiko, kaip šie žmonės. Kalbu apie pamokas(jos mums vykdavo atskirai) jos buvo įdomios, tačiau tikrai nelengvos nagrinėti vokiškus istorinius šaltinius ar prieš šimtmečius parašytas balades net ir studijuojančiam Vokietijoje užsieniečiui nebūtų vienas juokas. Žinoma, aplankyti vokišką gimnaziją, susipažinti su mokytojais, net pasidžiaugti, kad Vilniuje man nereikia keltis 5:30, kad spėčiau į mokyklą, buvo smagu. Per šias dvi savaites geriau pažinau vokiečių gyvenimo būdą.
Šis mėnesis Vokietijoje visapusiškai mane praturtino. Supratau, kad kai kurie mano įsitikinimai, pvz., kad apie Lietuvą europiečiai žino tiek pat, kiek mes apie Prancūziją ar Didžiąją Britaniją, buvo, švelniai tariant, naivoki. Su pavydu žvelgdama į olandes, visiškai laisvai kalbančias bent trimis užsienio kalbomis, supratau, kaip vertinga yra jų mokėti kuo daugiau ir kaip atsainiai į tai žiūri lietuviai. Įgavau didelės motyvacijos mokytis vokiečių kalbą prieš išvažiuodama tokia uoli dar nebuvau ir tiek pastangų nedėjau. Galų gale, pasikeitė mano požiūris į tokius konkursus anksčiau į juos žvelgiau abejingai, net šiek tiek tingėdavau rašyti rašinius neįprastomis temomis (tik pamanykite Šokis ant bangų), o dabar suprantu, kad dalyvauti, net nesvarbu, ar laimėsi, visada verta.
